Blizga

-->

Vieną vakarą Ojukas grįžo  iš darželio blizgančiu delnu. Nežinau, ką jie ten veikė, bet pasitaikius progai, nusipirkau blizgučių. Tiesą pasakius, pirkau labai keistoj vietoj – sendaikčių turguje. Užkišau į dėžutę ir pamiršau. Ojukas šiandieną bekraustydama daiktus surado juos. Ir sako:  „Nooooooooooooooooju.!!!“

Neįsivaizdavau, ką su jais daryti. Todėl nusprendžiau, kad piešim. Išsitraukėm baltą guašą. Bandžiau įpilti į vidų ir pamašyti – nieko nesimato. Tiksliau – beveik nieko. Tada nusprendžiau nudažyti lapą baltai ir leisti Ojukui „piešti‘‘ su pirštais.

Iš tikrųjų dabar manau, kad visas smagumas visai ne piešime, o galėjime berti, vedžioti pirštuku ir, žinoma, PŪSTI blizgančią krūvelę. Ojukas net spiegė iš džiaugsmo. Tiesa, blizgesio daug neturėjau. Pažaidėm gal dešimt minučių, bet kiek vaikui džiaugsmo buvo! Ir kaip aš sakau: „15 min. tylos ir žaidimo,  atitinkamai dvigubai tiek pat laiko tvarkymo“.